2010 m. liepos 21 d., trečiadienis

rūkau

Nepatikėsit - sėdžiu tamsoj priešais kompiuterį ir RŪKAU! Kas nepatikėjo - pakelkit dešinę ranką, kas patikėjo - kairę.  (aišku, niekas nieko nepakėlė).  Taip, rūkau, taip, kambaryje. Taip - aš.  Taip, taip, taip. Aš, ta pati - aš.  Kuri smerkia visus rūkorius, raukosi vien nuo minties apie tabako kvapą, o ką jau kalbėt apie tikrus, materialius, spiralėm kylančius dūmus...

Ir ką? Ogi - skanu. Keista, bet skanu.

Kratau pelenus į labai gražų porcelianinį gerojo Mariaus puoduką, stebiu savo ranką, laikančią cigaretę - lyg tai būtų ne mano ranka. Ir rūkau ne aš. Ir šitas kambarys netikras... 

Turėjau stalčiuje cigarečių. Iš kur? Ilga ir nevaizdinga istorija. Neverta nei mano rašymo, nei jūsų skaitymo. 

Padariau viską, ką turėjau šiandien padaryti. Prisėdau paskaityti internete esančias įdomybes bei grožybes - ir tuo metu kambaryje jaukiai sutemo. Tik šviečia monitorius... Ir užsimaniau parūkyti. Užsimaniau - ir parūkiau. Tiesa pasakius, daugiau patiko, negu nepatiko. Ir skonis patiko, ir kvapas patiko, ir kaip dūmai raitosi patiko. Įsivaizdavau save už kokių 30 metų: pasenusią, nutukusią, su šilkinėm siuvinėtom šlepetėm ir rytietišku chalatu. Rašau knygą... apie ką? Aišku - apie vyrus ir kates. Viena ranka spausdinu, kitoje laikau cigaretę... Va kaip bus tada, už 30, o gal 40 metų. Tada man neberūpės, kad "rūkančiųjų oda sensta greičiau" bei visos kitos rūkymo sukeliamos ligos ir baisybės. 

O dabar dar rūpi. Todėl neberūkysiu.

Ir jūs nerūkykit - tai labai kenkia jums ir aplinkiniams.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą