2010 m. lapkričio 4 d., ketvirtadienis

Apie princus ir princeses


Mažasis Princas. 

Nebūna akimirkos sprendimų. Supernovos sprogimas įvyksta dėl cheminių reakcijų trukusių milijonus, o gal ir milijardus metų. Atleiskint už milžiniškus netikslumus. Aš ne astrofizikė. Jūs irgi ne.

Aš gerbiu žmonišką elgesį. Paprastut paprastėlę pagarbą. Ajajaj kaip banalu? Tikrai taip. Bet ojojoj kaip sudėtinga.

O iš kur kyla toji pagarba kitam žmogui? Iš pagarbos pačiam sau. Paprasčiau nei daugybos lentelė. 

Kalbu kaip zanūda. Tikrai taip.

Bet.

Labai daug dalykų galima nusipirkti. Išskyrus vieną - laiką. Aš ir Jūs turite tik vieną ribotą resursą - laiką. Taip - tos pačios 24 valandos. Nei daugiau, nei mažiau. 

Kam jas skirti? Veikla. Mintys. Svajonės.

Energijos atsargos irgi ribotos. Net mano nuostabieji rūkyti lašiniai iš Halės turgaus negali suteikti daugiau energijos, nei varganas žnogiškas kūnelis gali įsisavinti. Varganos kalorijos.

Tai kam verta skirti savo laiką ir energiją? Asmeninio pasirinkimo laisvė. Yra baziniai poreikiai: užsidirbti pragyvenimui. Yra ir kiti: prasmogsoti feisbuke. Chi-chi. Bet ne visai...

Ne apie socialinių tinklų kontrolę ir manipuliaciją aš čia klabu. O vėlgi - apie žmogišką bendravimą.

Jei negali būti atviras sau pačiam, jei nėra pagarbos savo esybei - tada lengva meluoti, apsimetinėti, manipuliuoti. Nes (atseit) pavaizduosiu - kiti patikės. Gal ne tokie buki buvo mūsų senoliai, nors ir grebė šieną su šakėm ir neturėjo aifonų, bet sakė - ylos maiše nepaslėpsi. Ir buvo teisūs.

Meluoti kitiems = meluoti sau. Dėl ko dabar tiek daug vėžinių susirgimų? Nes žmonės meluoja. Meluoja ir meluoja. Nes taip reikia, kad verslas klestėtų ir pan. O savęs neapgausi. Kūnas yra tobulas pasaulėlis ar sutvėrimas. Jis jaučia melą iš vidaus. Ir ląstelės pasimeta. Ląstelė žino tiesą, o sąmonė jai siunčia melagingą signalą. Ir kas jai belieka? Augint vėžinę ląstelę.

Oi. Ir vėl aš čia į lankas. Ne apie tai aš norėjau pakalbėti.

Prie reikalo. Kaip buvo sakyta aukščiau, per mažai aš laiko turiu, kad dovanoti jį visokiems apsi... Man tiek nedaug reikia iš aplinkinių žmogučių: aš turiu visko, ko man reikia, net šiek tiek daugiau. Bet jei norite įeiti į mano gyvenimą, į mano 24 šventas valandas - būkite to verti.

Aš nekalbu kaip Mozė... (Įsakimus ir taip visi žino).

Aš pati gimusi iš targalaktinių dulkių, iš 100 metų vienatvės, iš laužo šviesos naktyje... bet, prašau labai labai nedaug - nemeluokite sau.

Mes visi esame Mažieji Princai ir Princesės. Savo mažuosiuose pasaulėliuose. Auginkime pačias gražiausias rožes. Kovokime su baobabais. Skriskime į kitas mielas planetas. Prisijaukinkime lapes, jei sugebame būti atsakingi...

Tai va. Mano pasaulėlis mažas. Gražus ir įdomus. Čia visada laukiami svečiai. Senos durys bus atidarytos...  jei...

 



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą