Vienas žmogus žuvo kartu su savo asilu ir šuniu. Po mirties jie papuolė į karštą dykumą be vandnes. Jie ilgai ėjo, kol pasiekė nuostabų miestą. Žmogus paklause vartininko, koks tai miestas ir ar galima jiems užeiti vidum ir numalšinti troškulį.
Vartininkas atsakė:
- Tai rojus. Tu gali įeiti, gerti, valgyti ir gyventi čia kiek panorėsi. Bet tau teks palikti savo gyvūnus už miesto vartų.
Žmogus labai nuliūdo. Jis buvo išvargęs ir išsękintas ilgos kelionos per dykumą, bet jis negalėjo mesti savo draugų. Ir jie trise nuėjo toliau.
Kai jų jėgos jau visiškai išseko, jie pamatė oazę su vandeniu ir vaismedžiais. Po vienu medžiu sėdėjo piemuo. Žmogus paklausė, kas tai per vieta ir ar gali jie atsigerti vandens.
Piemuo atsakė:
- Tai rojus, ir jūs visi trys galite pasilikti čia, valgyti ir gerti kiek tik norite.
- O tas spindintis miestas? - nustebęs paklausė žmogus.
- Pragaras.
- Tai kodėl jiems leidžiamas vadintis rojumi?
- Kad tie žmonės, kurie sugeba palikti savo draugus bėdoje, liktų ten ir netrukdytų mums.
(Arabų išmintis)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą