2011 m. gruodžio 31 d., šeštadienis

Su Naujais metais!

Sveikinu su Naujaisiais metais! 

Sniego nėra nei lašo. Paukščiai čiulba dieną naktį.

Man drakonai visada patiko. Niekada netikėjau, kad jie pikti ir skriaudė mergeles. Tokias pasakas iš pavydo kūrė mergelių atstumti liurbiai. 


Liurbiai buvo mažo ūgio ir minkštakūniai, nes prastai maitinosi, nesilaikė higienos ir apskritai nesirūpino kūno kultūra. Jie nešiojo mažus, bet sunkius šarvus. Po šarvais jie labai prakaitavo ir smirdėjo, o drakonai turėjo gerai išvystytą jautrią uoslę, todėl vengė liurbių smirdalių, vadinančių save riteriais. Vargšams drakonams jų aromatas iš tolo rietė nosį, daugumai netgi sukeldavo alergiją. Ir jie krisdavo žemėn negyvi, ištikti anifilaktinio šoko. O kreivakojai liurbiai smirdaliai išdidžiai pozuodavo tapytojams prie atseit nukauto drakono.


Išnaikinus drakonus, liurbių palikuonys susigriebė, bet buvo jau per vėlu. Tada jie atidavė šarvus į muziejus,  susirūpino asmens higiena, prikūrė dezinfekuojančių ir dezodoruojančių priemonių. Ir ėmė piešti drakonus bei statyti apie juos nostalgiškus filmus.

John Jude Palencar

Aš ir pati turiu drakonų tatuiruotę, kad netrukdo būti tikra ožka. Internetinis horoskopas ta proga skelbia: "Ožkos laukia be galo įdomus pilnas nuotykių gyvenimas". Kiek gi kiek gi kiek gi galima? Gal užteks jau? :) Ir ožkos kartais nori ramybės.
Bet kiekvienas savo laimės kalvis, kiekvienas pats sau ir drakonas, ir ožys, ir kiaulė, ir kas tik nori. 
Todėl linkiu neprisikiaulinti gero skrydžio!

François Schuiten

2011 m. gruodžio 30 d., penktadienis

Įpročiai valdo mus

Roy Lichtenstein

Prieš Naujus metus dauguma žmonių susirūpina šampano atsargom savo gyvenimo prasme ir kokybe. Peržiūri nenuveiktus darbus, nepasiektus tikslus ir nenumestus kilogramus. Tada prižada sau visa tai ir dar daugiau padaryti kitais metais. Nereikia būti Nagliu Šulija, kad išpranaušauti - rūkoriai rūkys, o pilvūzai ir toliau dejuos vos įsisprauzdami į per mažus džinsus.
Mes visi turime blogus įpročius ir neturime tų, kurių norime, kuriuos tėvai, mokytojai, sutuoktiniai ir mes patys  bandėme išsiugdyti ne tik po naujų metų. Daugiau mankštintis, praleisti laiko gryname ore, sveikiau valgyti, produktyviau panaudoti laiką... Daug knygų ir patarimų parašyta šia tema, jų autoriai susikrovė turtus, o skaitytojai perskaitė, padėjo į lentyną ir toliau prokrastinuoja žiaumodami bandelę priešais televizorių.
Baksnodama pirštu spyruokliuojantį pilvą, eilinį kartą galvodama apie visus tuos "labai gerus pratimus", kurių nedarau, aptikau įdomų ir vertą dėmesio straipsnį. Angliškas originalas čia.
Jo autorius teigia, kad:
Mankštintis kasdieną yra lengviau, nei 3 kartus per savaitę.
Pakeitus10 patiekalų, pasikeis 90% mitybos įpročių.
Išmokti naują kalbą ar kitus įgudžius galima per 5 minutes į dieną.

Kam vargintis keičiant įpročius?

Idėja labai paprasta: galima automatiškai daryti tai, kas paprastai reikalauja valios pastangų.

Daugumos žmonių naujametinis pažadas mankštintis būna pamirštas jau vasarį. Tai atsitinka todėl, kad išlaikyti tokį elgesį reikalauja daug pastangų.
Bet turint įpročius, nebereikės tiek valios pastangų, jie tiesiog įvyks nesąmoningai. Šita idėja - kad viskas, kam paprastai mes iššvaistome tiek valios energijos, gali būti padaryta lengvai, turi daug žavesio. Net jeigu visiškas automatizmas yra neįmanomas, jūs galite padaryti tuos veiksmus daug lengviau ir gyvenimas taps smagenis.

Kaip pakeisti įprotį

Pirmiausia yra pereinamasis įpročio formavimo laikotarpis. Tai yra laikas, kai jūs dedate pastangas automatizuoti įprotį.
Galima įsivaizduoti prisitaikymo laikotarpį kaip raketą išeinančią į orbitą. Ji naudoja kurą, kad įveikti gravitacijos lauką. Jei eiti teisinga trajektorija, jūs galite išeiti į orbitą ir jau nenukrisite ant žemės. Tikslas kuriant įprotį yra pasiekti orbitą (įprotį) anksčiau nei pasibaigė kuras (valios jėgos).

Kaip ir raketa, daug kas priklausys nuo to, kaip jūs elgsities pereinamuoju laikotarpiu. Neteisinga trajektorija ir jūs galita sunaudoti tonas kuro ir niekada nepasiekti orbitos. Teisingas požiūris gali palengvinti įpročio keitimą.

Foto: Angela Kesp

1. Nustatykite formavimo laikotarpį.

Rekomenduojamas laikotarpis 30 dienų. Jei pasirinktsite per trumpą - nespėsite pasiekti orbitos. Per ilgą - nesukaupsite pradinės motivacijos traukos jėgai įveikti.
Per tas pirmąsias 30 dienų jūsų tikslas paprastas - paversti elgesį įpročiu. Tai gali užimti ilgiau, nei 30 dienų (studijos parodė, kad reikia 66 dienų suformuoti tikrą įprotį), bet tai pilno susikoncentravimo periodas.
Įpročio formavimas skiriasi nuo to, ką dauguma žmonių įsivaizduoja pirmą kartą keisdami įpročius. Dažniausiai žmonės siekia rezultatų - jie nori numesti svorio, gauti paaukštinimą ar ištobulinti įgudžius.
Bet formuoti įprotį yra ne tas pats, kas pasiekti rezultatą.
Dauguma žmonių sunkiai suvokia, kad pasiekti norimą rezultatą daug lengviau, kai tu jau turi įprotį. Būti sportišku yra lengva, kai lankaisi sporto salėje kiekvieną dieną. Būti geru rašytoju lengviau, jei tu jau kasdieną rašai. Įprotis sėkmės pirmtakas.

Susikoncentruok 30 dienų pereinamajam prisitaikymo laikotarpiui.

2. Daryk tai kasdieną.

Kita dažna klaida, kad žmonės tiki, kad atliekant veiksmą 3 kartus per savaitę yra lengviau, nei daryti tai kasdieną.
Naiviai mąstant, tai turi prasmės. Nes jei kasdieną praleisi po 30 minučių sporto klube, tai užims 3,5 valandas į savaitę - pakankamai daug laiko iš užimtos dienotvarkės. Einant dukart - tik 1 valandą.
Tokios logikos problema yra manymas, kad laikas čia yra pagrindinis faktorius. Bet, išskyrus retus atvejus, laikas dažniausiai niekada nėra lemiamas rodiklis. Daugumai žmonių, jei sudėtumėte visus iššvaistytus vilkinimo ir blaškymosi momentus bei tarpus tarp darbų, tikrai liktų daugiau nei kelios valandos.
Jei netrūksta laiko, kodėl tada taip sunku "rasti laiko"?

Esmė tame, kad mes galime rasti laiko, bet ne energijos. Eiti į sporto klubą, kai tai nėra įprotis, reikalauja valios pastangų. Po užimtos dienos, jūs tikriausiai jau neturite daug laisvos valios atsargų.

Susitelkti į kasdieninį įpotį, nei 3 kartus į savaitę yra geriau, nes įpratimas yra stipresnis ir įprotis greičiau tampa automatišku. Jei mankštintis kasdieną, tai greitai taps kasdienės dienotvarkės dalimi. Šios metodikos autorius bandė 4 formavimo periodus, kol įprotis pagaliau įsitvirtino. Po to, įprotis liko 6 metams, ir daugiau nebereikia kasdieną mankštintis, norint jį išlaikyti. Kasdienis mankštinimasis buvo lemiamas skirtumas tarp trijų nesėkmingų bandymų ir galutinės sėkmės.

Padarykite įprotį kasdieniu.

Foto: Fan Ho

3. Pakeiskite didžiausius prarastus poreikius

Per prisitaikymo laikotarpį ir kasdienius įpročius jūs keičiate savo trajektoriją, kad pasiekti orbitą prieš tai, kai pasibaigs jūsų kuras. Prarastų poreikių keitimas, tai būdas traukos jėgai sumažinti - taip bus mažesnė tikimybė, kad jūs silpnumo akimirką nuslysit atgal prie blogų įpročių.
Pagalvokite, kiek prirašyta knygų apie dietas. Kiekviena iš jų skelbia stebuklingą būdą svoriui numesti ir kiekviena žada, kad ja bus lengva sekti. Dabar pagalvokite, kiek žmonių iš tiesų jų laikosi. Kas gaunasi?
Dalis problemos tame, kad dietos siekia tik pašalinti blogus įpročius: "navalgyk šito!". Bet tai palieka tuštumą, kuri traukia žmones atgal prie netvarkingos mitybos.

Manoma, kad žmonės nori kuo daugiau įvairovės - kitaip, kodėl būtų sunku laikytis apribojančių dietų?
Straipsnio autorius rado kitą atsakymą. Žmonės nenori įvairovės. Iš tiesų, pagrindianiai 10 patiekalų sudaro 90% vidutiniško žmogaus meniu. Jei įvairovė tokia svarbi, kodėl žmonės visada valgo tuos pačius patiekalus?
Kai  prieš 5 metus jis perėjo prie vegetarinės mitybos, jis galvojo mažiau apie tai, ko neturėtų valgyti ir daugiau apie naujų "Top 10" patiekalų kūrimą. Jei jis galėjo pakeisti savo meniu patiekalais, kurie atitiko jo mitybos įpročius ir patenkino skonio receptorius, tai valios jėgos buvo reikalingos tik ne tokioms dažnoms progoms kaip valgymas už to meniu ribų (restoranai, šeimos pietūs).

Kažko atsisakydami, neužmirškite pakeisti 80-90% naujais.

Foto:Rodney Smith

4. Pradėkite galvodami apie startą

Woody Allen pajuokavo "80% gyvenimo yra pasirodymas". Su įpročiais net gi daugiau.

Sudėtingiausia įpročių keitimo dalis yra pirmas žingsnis. Jei jums pavyko tai padaryti, kita, paprastai, eina lengvai.
Tai lengva suprasti intuityviai. Sportavimo sunkioji dalis - pirmas žingsnis į sporto salę. Rašymo - atversti tuščią lapą. Nugalėti atidėliojimą - pirmosios penkios darbo minutės.
Tai reiškia, kad išmokti kalbą ar kažką naujo nereikia pradėti pažadais tam skirti daug begalę valandų kas savaitę. Paprasčiausiai, nusiteikimas pradėti 5 minutes kasdieną, mokys jus priprasti prie naujo įpročio.
Kai pereinamasis periodas baigsis, bus daug paprasčiau padidinti pastangas, negu kurti įprotį nuo pradžios.
Kadangi pereinamasis pripratimo periodas yra varžybos tarp ketinimo pasiekti orbitą ir kuro išnaudojimo, šitas principas turi didžiulę reikšmę. Pirmųjų 5-15 įpročio minučių vystymas reikalauja dešimtosios pastangų dalies, netgi kalbant apie sudėtingus įpročius galima padaryti juos nesąmoningais prieš pradedant nerimauti dėl jų vykdymo.
Vienas būdas tai padaryti, yra įsipareigoti tik pirmam žingsniui per 30-ties dienų laikotarpį, paliekant likusią dalį pasirinktinai. Pvz., pasižadant bėgioti kasdieną, bet neįsipareigoti tam tikrai distancijai (leidžiant sau bėgioti tik 15 minučių, jei tikrai neturit laiko).
Šio požiūrio privalumas, kad net su minimaliais įsipareigojiomais (5-15 minučių), jūs, ko gero, dažniausiai  padarysite visą darbą iki galo.

Koncentracija pirmoms jūsų įpročio 5-15 minučių turi būti privaloma per pirmąsias 30 dienų.

Įpročių apsėsto gyvenimo rezultatai

Gali atrodyti, kad veiksmų kartojimas tūkstantį kartų pavers jus robotu, jūs kaip apsėstas kartosite savo įpročius ir nebeliks vietos spontaniškumui ir džiaugsmui.
Bet patirtis parodė priešingai - žinojimas kaip pakeisti įpročius suteikia laisvės. Kaip meistriškumas leidžia pianistui groti bet kurią melodiją, taip pradinis gebėjimas duoda lankstumą.
Žinojimas kaip kurti įpročius leidžia skirti energiją kitiems pomėgiams. Geriau skirti laiko tam, kaip rašyti įdomiau, nei jaudintis dėl žodžių kiekio ar tapti stipresniu, nei kaltinti save tingėjimu.

Mus visus valdo įpročiai. Skirtumas tame, ar tu kontroliuoji įpročius, ar jie kontroliuoja tave.





2011 m. gruodžio 29 d., ketvirtadienis

Henry Ford



Žmogus visada turi du motyvus. Vieną tikrą ir kitą gerai skambantį.



Kokybė - reiškia daryti gerai, kai niekas nežiūri.


Kai atrodo, kad viskas yra prieš tave, prisimink, kad lėktuvas kyla prieš vėją, o ne pavejui.


Ar tu galvoji, kad gali, ar, kad negali, paprastai, tu esi teisus.


Dauguma žmonių iššvaisto daugiau laiko ir energijos apeidami problemas, nei bandydami jas spręsti.





2011 m. gruodžio 26 d., pirmadienis

Prieš Kalėdas jaučiausi taip:

O dabar jau šitaip:


Beliko atlaikyti Naujus metus ir galima bus vėl ramiai gyventi.


2011 m. gruodžio 25 d., sekmadienis

Ho ho ho

Su Kalėdom!

p.s. pažiūrėjus 30-40 sekundžių į taškiukus blyno centre ir paskui į šviesų vienspalvį paviršių, patys žinot ką matysit.


2011 m. gruodžio 23 d., penktadienis

Knygos po vieną nevaikšto (lentynos)

Knygos yra gerai. Jose yra visko: daug raidžių, kartais paveikslėlių. Raidėmis žmonės koduoja žodžius. O žodžiai neša prasmę (bent jau taip turėtų būti). Rašinėlio tema "skaitymo reikšmė ir pasekmės" čia nerašysiu.
Savo santykį su knygom trumpai galėčiau išreikšti taip:


O dar knygos yra gražu. Knyga yra vertybė. Knyga -geriausia dovana. Bet kokiu atveju, pas skaitantį žmogų jos kažkokiu būdu kaupiasi ir dauginasi kaip itin aukšto libido triušiai. Tada jas tenka kažkur kišti ir grūsti.  Galima tai padaryti protingai ir stilingai. Nes jei skaitymas proto ir skonio nesuteikė - tai nafig akis gadinti? Knygas tiesiu taikymu į pečių!










Vat ką aš moku, tai moku - sukelti gaisrą. Bet tokį ne iki galo, o tik šiaip, kad labai smirdėtų. Kai daug dūmų ir nesupranti kas gi vis dėl to dega. Tada randi liepsnos židinį. Skubiai likviduoji. Atidarai langus, duris. Evakuojies iš apnuodytos zonos ir tada ateina mintys apie gyvenimo trapumą. Taip. Panašu, kad reikėjo senelio šalčio prašyti gesintuvo. Arba bent jau dujokaukės.
Šį kart gaisro sukėlėjas - stalinė lepa. Išėjau į virtuvę, grįžau į kambarį - o kambarys smirdi gerai pažįstamu degančios plastmasės dūmu. Pasirodo stalinė lempa, stovėjusi ant grindų prie lovos, keberiokšt ir kažkokia mandra philips nano lemputė savo nežabota kaitra ištirpdė kiliminę dangą. Taip. Visai.

Lempa žudikė ir ištirpęs kilimas.

Nepamenu, ar pasakojau vasarą, kaip važiavau mašinoje, o po mano uodega ruseno sėdynė. Ir nieko, kokias 15 minučių sėdėjau virš potencialaus gaisro pavojaus. Tik išlipant pamačiau iš po sėdynės rūkstančius dūmus.
O šios dienos horoskopas sako: "Let the fire burn red hot.". Diena tik prasidėjo, t.y. para tik prasidėjo, iki dienos dar reikia pamiegoti. Koks dar čia red hot. Užtenka man ir melting beige.





Į sniego temą:


2011 m. gruodžio 21 d., trečiadienis

2011 m. gruodžio 18 d., sekmadienis


Neseniai skaičiau straipsnį NY Times  apie vienišą banginį. Mokslininkai jį stebėjo nuo 1992 metų. Jis visada plaukiojo vienas. Niekada neprisijungdavo prie banginių grupės ir neturėjo poros. O viskas dėl to, kad banginiai bendrauja maurojimu dainuodami savo banginiškas dainas. Normalūs banginiai dainuoja dažnyje nuo 12 iki 25 Hz, o vienišasis, dėl neišaiškintų priežaščių - 52 Hz. Ir jo tiesiog niekas negirdi.
Liūdna.
Būna, kad ir aš jaučiuosi, kaip tas banginis. Lyg bendravimas vyksta skirtingais dažniais. Ir vienas kito negirdime. Maurok nemaurojęs.
Ir esmė ne tame, kad kažkas iš Marso, kažkas iš Veneros ar Jupiterio. Per menki atstumai, vis tiek visi po viena Saule. Greičiau jau iš paralelinės visatos.
Apskritai, mane stebina žmogaus gebėjimas jaustis vienišu šioje šprotų skardinėje mažoje planetoje su 7 milijardais tapačių būtybių.
Manau, visi gi dažnai mūsų rūšies atstovai nesąmoningai mazochistiškai mėgaujasi dirbtinai susikurta vientatve. Kaifuoja nuo savo unikalios egzaltuotos vienatvės priešpastatytdami save socialių/komunikabilų banderlogų gentainių miniai. Nors iš tiesų pats lygiai toks pats banderlogas, tik žiūrėdamas į veidrodį mato save idėjinio vado pozoje (Leninas ranka rodantis kelią į šviesų rytojų).
Parašiau "dažnai", nes ne "visada". Būna, kad kitokiais ir gimsta. Bet tas kitokiškumas toks menkas.Pažiūrėkit į kalėdinės eglutės šaką. Ar labai skiriasi spygliai? Jiem atrodo, kad jie visi labai skirtingi. O koks vienas tai iš vis keistas ir "kitoks". O iš tiesų - spygliai kaip spygliai. Bet jie visi skriaus tą kitokį spyglį, kol tas neištvėręs nudžius nuo savo vientvės ir įsmigs į kilimą.
Kalėdos artėja, visi kalba apie kalėdinę dvasią. Kad nebūti visišku Grinču palinkėsiu visiems pasistengi išgirsti šalia esančius. Mūsų dažniai labai nedaug skiriasi.

2011 m. gruodžio 16 d., penktadienis


Sninga ir tirpsta. Sninga ir tirpsta. Laša. Samanos ant akmeninio stogo suvalgo sniegą, išgeria lietų. Ir vėl sausa.

Baltas rytas. Pilka diena.

Lietvamzdis čiurlena.

2011 m. gruodžio 15 d., ketvirtadienis

Foto Jesús González Rodríguez


Buvau šiandien viename tokiame anoniminių alkoholikų meninės veiklos būrelyje. Kas nori piešia, kas nori tapo, lipdo, dainuoja, vaidina, o tarpuose tarp meninės veiklos nemokamą arbatą su sumuštiniais, sausainiais, šokoladais kemša. Smagu.
Susipažįstant visiems paaiškinu, kaip tą mano vardą tarti: "as yellow, as yesterday". Tada, kur ta mano Lithuania yra - į šiaurę nuo Lenkijos, prie Baltijos jūros. Taip, pas mus šalta. Taip, šalčiau, negu čia. Bet man vis tiek šalta. Taip, žiemos pas mus šaltos, bet, ne, aš nepripratau prie šalčio. Kai šalta, tai šalta.
Ir žmonės ten tokie skirtingi. Įdomu. Ir visi taip nuoširdžiai įsitraukia į teatrinius žaidimus. Ir natūraliai susidredavęs nenusakomo amžiaus neitin higieniškas diedulis, ir naglai patcaniško sportinio gatvės stiliaus vyriokas, ir spoguotas putlutis pasišiaušęs jaunuolis, ir visi kiti ne tokie charakteringi dalyviai.
Kažkodėl mano ribota fantazija neleidžia įsivaizduoti rūstų, naiko apranga pasidabinusį lietuvaitį vaidinantį komišką sceną, azartiškai diskutuojantį ir kuriantį tekstą. Nors tu ką. Ir ne dėl to, kad reikia. Ne dėl to, kad už tai kažką gausi, o šiaip. Nes įdomu ir smagu.
O tas susivėlęs diedukas, labai mandagus, šiltas, tik atrodantis kaip Lasko urvo gyventojas, akriliniais dažais tapė mamuto medžioklę medį. Pasviręs medis toks, viena šaka nulūžusi. Kita kreiva. O tarp kitų šakų lizdas. O lizde kiaušiniai. O paukščių tėvų nėra. Gal dar bus. Gal dar nepabaigė. Nuėjo dainuoti.
Ir įdomus toks jo tapybos procesas. Paima dažus teptuku iš tiūbelės. Papiešia. O tada teptuką nulaižo. Ir vėl toliau piešia. Ir vėl aplaižo. Stebiu jį. Neiškenčiau. Svieto lyginimas Darbų sauga manyje gerai įskiepyta.
Toksiški dažai, sakau, negerai juos nuryti. Nuodinga.
Nieko, sako diedulė, aš praeitą savaitę irgi piešiau, ir gyvas.
Hm, sakau.
Diedulė šypsosi.
Toksiški, nesveika, sakau. Nes nesugalvoju, kuo dar jį galima pagasdinti - panašu, kad jis gyvenime jau visko matęs ir nieko nebijo.
Aš daug rūkau, sako diedulė. Man nebepakenks.
Čia įsiterpė kita moteris, su kuria aš jau prieš tai visus apipletkinau radau bendrą kalbą.
Tai, jei rūkai, manai, kad kitkas jau nekenkia? Ar manai, kad prieš tave niekas nelaižė?
Ir mes jungtinėm moteriškom pajėgom privertėm urvinį diedulę atsinešti vandens. O nešti tą vandenį 3 žingsniai, nuo kito stalo.
Atsinešė. Pasistatė indelį. Toliau tapo.
Užkabina teptuku dažus iš tiūbelės. Papiešia. Tada teptuką į burną, nulaižo. Tada į indelį su vandeniu. Nuskalauti.

2011 m. gruodžio 14 d., trečiadienis

So this is Christmas...



Nors pati aš Kalėdinėm nuotaikom ir negyvenu ir visokiariopai stengiuosi ignoruoti jų artėjimą. Ką labai sudėtinga daryti braunantis per paklaikusią dovanpirkmaniakų minią, hipnotizuojamą saldaus Lenono "So this is Christmas..." ir dar saldesnio "laaast christmas I gave you my heart..." melodijomis, kurios matyt aktyvuoja prekinimosi centrą smegenyse, taip pat kaip citrinos nuotrauka seilių gamybą.
Aš bijau Kalėdų ir Naujų metų. Labai, labai baisios šventės. Visapusiškai. Ir pasiruošimas joms trunka daugiau nei mėnesį. Jokioms kitoms šventėms žmonės taip ilgai nesiruošia. Galima palyginti tik su prezidento rinkimais. Prezidento rinkimai, tai bent jau įdomu - na, kas gi bus kitas? O su Kalėdom viskas žinoma, nuspėjama: eglutė, dovanos, stalas. Tas pats kaip ir pernai, užpernai ir praeitame tūkstantmetyje. Tai kam iš to daryti visą šitą raudonai-baltai-žalią blizgantį kankaną? Kalėdų sindromas baisi liga.
Man taip baisu baisu nuo tų visų "I gave you my heart", kad aš tiesiu taikymu bėgu prie pieno ir  humuso, o paskui pamirštu prie self checkout ir 10 svarų gražą, ir kepurę. Ir bėgu lauk taip greitai, kad parduotuvės darbuotuoja vos mane paveja, mosikuodama kupiūra ir galvos apdangalu.
Pabumbėjau. Išsibumbėjau. Palengvėjo.
Tai va. Nors aš ir negyvenu Kalėdinėm nuotaikom, bet radau gražių/įdomių netipinių eglučių. Tikrai gražu gražu. Šaunuoliai žmonės.








Nuotraukas priprešiojau iš čia, ten ir daugiau yra.
Man labiausiai patinka eglišakis trilitriake. 

2011 m. gruodžio 8 d., ketvirtadienis



Važiuodama autobusu žiūriu pro langą kaip į televizorių. Juda žmonės, šunys, namai, kiti autobusai. Televizoriuje skuba gyvenimas. Kažką galvoju, siuntinėju mintis iš kairio pusrutulio į dešinį ir atgal, iš tuščio į kiaurą. Žvilgsnis slysta gatvėm, iškabom, praeivių kepurėm.
Autobusas sustoja stotelėje. Laukiantys žmonės žiūri į autobuso vidų kaip į televizorių. Du ekranai vienas priešais kitą. Kaip toj instaliacijoj - televizoriai žiūri vienas į kitą.
Ir staiga žvilgsniai susitinka. Įsminga. Ir pažadina. Suprantu, kad tai ne televizorius. Šitas žvilgsnis paliečia. Akimirkai. Ir nuslysta atgal.
Toliau už lango keičiasi vitrinos ir sankryžos, tiltai ir parkai.
Vaizduoju, kad skaitau protingą knygą.

2011 m. gruodžio 7 d., trečiadienis

Oskaras Vaildas


Kiekvienas šventasis turi praeitį ir kiekvienas nuodėmingasis turi ateitį.


Vyras gali būti laimingas su bet kuria moterim tol, kol jos nemyli.


Gyvenime yra tik dvi tragedijos: negauti tai, ko nori ir gauti tai.


Jie sugadina kiekvieną meilę bandydami padaryti, kad ji truktų amžinai.


Aš turiu paprastą skonį, aš visada pasitenkinu geriausiu.


Patirtis, tai vardas, kuriuo mes vadiname savo klaidas.


Viskas, kas yra populiaru yra klaidinga.


Yra daug dalykų, kuriuos mes išmestumėme, jei nebijotume, kad kiti gali juos paimti.


Pesimistas: tai tas, kuris turėdamas galimybę pasirinkti iš dviejų blogių renkasi abu.

/Oscar Wilde/