Gripo užkulisius žino visi. Detalių nepasakosiu. Tik neatsistebiu kaip mano nosis sugeba iš dviejų šnervių duoti skirtingų spalvų produktą. Kaip čia gražiau apibūdinti...iš kairės - chumusas, iš dešinės - gvakamolė. Neišsemiamos žmogiško organizmo paslaptys - šaltinis tas pats, receptas tas pat - produktas skirtingas.
Naujienų srautas negausus: apsidrėbiau kaldrą aviečių uogiene, balandžiai balkone plaka sparnais kaip helikopteriai, lauke šviečia saulė, skambina žmonės ir kažko iš manęs nori, o aš tesugebu atsakyti, kad nieko nepažadu, nes subyrėjau ir nežinau kada susirinksiu. Jaučiuosi kaip pilnas arbatos akvariumas, citrinos baigėsi, liko kramtomas vitaminas C, bjauriai apelsininio skonio (degustuojantis skonio inspektorius sirgo skonio receptoroų atrofija), kramtyti jo aš nebeturiu valios jėgų (visa valia iškrito ir pasimetė, kai aš subyrėjau), kaip ir gerti sirupus nuo kosulio (jų degustatorius prieš tai matyt degustavo antifrizą). Bet apelsisninis vitaminas c įmestas į žalią arbatą visai skaniai geriasi. Tik atrodo neitin estetiškai - kaip pelkių vanduo su bezdžionių pleiskanom. Nors turint daug laisvo laiko ir neišnaudotos vaizduotės galima joje įžvelgti ir visatos begalybę su galaktikų spiečiais.
Feisbuko vertimai mane džiugina. Nemaniau, kad galima perspjauti google vertėją. Pasirodo galima. Šitas sukelia mielą šypseną:
Šiandieną aš taip ir jaučiuosi. Kaip vienas didelis "oi".Antibiotikai ir leisgyvės ląstelės bando mane ištaisyti. Dar galima būtų parašyti gilių minčių apie tai, kad gyvenime pakartoti nieko negalima. Bet nuotaika visai nefilosofinė. Einu elegantišku aštuonkojo žingsniu pirkti citrinų ir paracetamolio. Gana išsidirbinėti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą