2013 m. sausio 22 d., antradienis


Buvo sugedęs kompas. Galėtų dažniau. Iš neturėjimo ką veikti galimybės žudyti laiką www persistumdžiau baldus. Radau pamestą raktą ir jo dublikatą, vienišų kojinių ir motivaciją. Rytoj dar tikiuosi įsigyti didelį rašomąjį stalą. Tada iš vis nebebus kur dėtis - dabar visus nedarymus verčiu ant stalo trūkumo - va, apveda Sedova ranka savo kambarį, rašomojo darbinio stalo, kaip matote, neturiu, tai gi stop mašyna net benzina. Tolimajame kampe ketvirtapvalis stalas ant trijų kojų, per žemas, tik žurnalų kalną suversti ant jo tinka ir prisukamą vonios ančiuką ant tos krūvos patupdyti. Niekam daugiau. Ir štai jūsų dėmesiui stalas paprastasis. Pietus galima vakarieniauti. Arbatą gerti. Kompiutrį ilsėti. Ir žurnalų kalno jaunesnijį brolį auginti. Be ančiuko. O darbai - kokie darbai. Jie ne darbiniai stalai, garbės žodis, o tik šiaip - erdvės švaistymas.
O rytoj kaip gausiu stalą, kaip griebsiu, kaip stversiu. Tai ir pasipils... kitokie pasiteisinimai.
Znajem - plavali.

Pavargau visai. Grįžau iš vaikų dabojimo. Atsisėdau ant sofkutės. Krisas slapta nuo manęs rūko mūsų livingrume. Sakau - nerūkyk. Galvojau, tu daug vėliau grįši, sako. Susisuko dar vieną. Galiu dar vieną surūkyti. Ir žinote, man net nebuvo jėgų muštis.
Laukiau Džo lazanjos. Sulaukiau. Anglai valgo lazanją su savo čipsais (aka skrudintos bulvytės). Sunkios praeities ir pokario skurdo šešėlis - viskas su bulvytėm. Kad užkišti alkį. Kaip Rusijoj viskas su duona - net koldūnai ir makaronai. Taip čia jų čipsai. Sako net yra burgerio variantas - perpjauta bandelė prikišta bulvyčių. Nu nafig. Tfu. Aha, sako, jūs imigrantai, tyčiojatės iš mūsų tradicijų. O lazanja skani. Nors kiek naudos iš tų bernų. Ir filmą uždėjo Takeši Kitano "Zatoiči". Ten kraujas gražiai trykšta. Sukelia palengvėjimo jausmą. O gal sotumas sukelia palengvėjimo jausmą. Sakau, gerai, ačiū, arigato godzaimasu, einu ilsėtis. O tai sako, filmą žiūrėti labai sunku? Daug jėgų atima?
Čia mano vidiniam introvertui reikia pabuti vienam. O berniukai geri. Visi psichai, todėl mes randame bendrą kalbą.


Tęsiant šitą reikalą  toliau pasakoju apie savo 11 punktų.
Numeracijos nėra, nes kairysis pusrutulis miega.

Keistas vis gi dalykas, tas blogas. Plačiąja prasme.
Rašo eilinis pilietis apie tai, kaip jis nemėgsta pirmadienių. Ir nieko čia ypatingo. Visi nekenčia. Išskyrus tuos, kam pirmadienis ne pirmadienis. Tai va, eilinis pilietis parašo - nekenčiu pirmadienių. Ir dar nuotrauką įdeda, kad net ir disleksikai suprastų - taip, jis tikrai moka nekęsti pirmadienių. Kitą dieną, eilinis pilietis parašo, kad antradienis kaip ir nieko visai diena. Ir nuotrauką įdeda. Pageidautina kačiuko, bet ne saldaus, be blizgučių ir rožyčių. Čia blogas padorus. Tada, trumpas ciniškas juokelis trečiadienį. Ir paveiksliukas išjuokiantis ofiso gyvenimą. Ketvirtadienį galima nieko ir nerašyti. O penktadienį papai. Nebūtinai papų pasinė nuotrauka, bet, kad būtų aišku visiems - papai yra, tik nepapuolė į kadrą. Šeštadienis praleistas. Sekmadienį juoda neviltis. Juodai balta suartų laukų nuotrauka su juodų varnų debesim. Intelektualu, lakoniška ir prieš mamą negėda. O dar geriau, kad biliūninius jausmus sukeltų, dvelktų egzistencializmu, maru, prarastąja karta ir oneginu.
Ir atitinkamai kartojasi, nes visiems žinoma - gyvenimas padarytas iš ant smilgos suvertų savaičių. Pusė iš jų neprinokusios.
Ir tai yra blogas.
Ir neklauskite manęs, kodėl vieniems parašius "nekenčiu pirmadienio", o kitiems perskaičius "nekenčiu pirmadienio" tarp jų užsimezga ezoterinė simbiozė. Gal todėl, kad kartu smagiau nekęsti pirmadienių? Gal.
(Visi dalyvių vardai ir pakeisti, nei vienas pirmadienis nenukentėjo).

4 komentarai:

  1. Supratau, jei pamesiu raktą, stumdysiu baldus :) Jei rakto nerasiu, tai bent kambarys bus naujas, net ir be naujo stalo;)
    Dabar kaip tik skaitau Christopher'io Milne atsiminimų knygą apie jo vaikystę, namus, tėvus ir kaip tėvas rašė Pūkuotuką. Vienam skyriuje aprašo, kaip jie su šeima pusryčiavo. Jei pirmą kartą valgė skystą kiaušinį ir nieko nepasakė , tai taip ir bus visą likusį gyvenimą. Negali pasakyti virėjai nes ji bus "upset" :D Turėjo dvejus namus, tai pirmuose po pietų visada gerdavo kavą, o antruose -dėl kažkokių priežasčių negėrė pirmą kart, tai taip liko visą gyvenimą be vakarinės kavos, nes po to ten persiklėlė pastoviai gyventi. Arba virėja sugalvojo, kad į kavą reikia dėti šiek tiek druskos, nes taip atsiskleidžia kavos aromatas. Tai buvo negeriamas daiktas, bet išauklėti žmonės negalėjo pasakyti savo virėjai, nes ji bus "upset" . Gerdavo ją greitai, kaip vaistus :D Tai gal Lazanija su bulvytėmis ne taip ir blogai? jei valgai ne kartu? :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tais laikais iš vis gyvenimas buvo sudėtingesnis, nei dabar. "Tikrai ledi nedera", "džentelmenas taip nedaro"...
      Aš ir šiaip, bulvyčių nevalgau. O prie lazanjos kažkaip per daug gaunasi.

      Panaikinti
  2. ha, pas mus darbe valgo burgerius su bulvių koše, ir visi draugiškai nekenčia antradienių, nes pirmadieniai didžiąją metų dalį būna dar nedarbo dienos.

    AtsakytiPanaikinti