2013 m. sausio 5 d., šeštadienis


Kai prasideda visokios ligos, pradedi galvoti apie amžinąjį vandens stiklinės klausimą.
Kaip žinia, senatvinis troškulys nežino saiko, norisi gerti ir gerti ir gerti hašdu-o brangų hašdu-ooo. Šviesi senatvė - vandens stiklinė šalia lovos.
Klausimo skausmigumas tame - kas? kas gi kas kas kas? atneš TĄ sakralią stiklinę?
Vyrauja mitas, kad tam geriausiai tinka vaikai. Ir kuo daugiau vaikų - tuo daugiau stiklinių.
Vaikai - mūsų vanduo!
Bet aš neteisinga moteris. Kūdikių kvapas man nesukelia euforijos, dauginimosi instinktai miega ir šiaip, taip juk va gi paprasčiau.
Išeina - nematyt man vandenuko...
Vienas mano pažįstamas norvegas pasakojo, kad jo močiutė daug metų praleido lovoje. Neatsimenu diagnozės, bet vaiksčiot galėjo sunkiai arba visai ne. Sėdėjo lovoje, skaitė knygas ir gėrė brendį. O senelis vaikščiojo su prijuoste, darė valgyt, tvarkė namus ir nešiojo jai brendį.
Tai va.
Kam kas.
Aš dar pagavosiu, kokį gėrimą rinktis.
Laiko dar yra.
Gal.