Ryžas Tėvas

Šiąnakt apturėjom nekviestą svečią. Ryžą ir nenusiteikusį bendrauti. Aš miegu su atviru langu ir jau anksčiau pagalvodavau - ko tas Styvas šokinėja vis pirmyn atgal pro langą - bum bum, bum bum. Nes jis pas mane gi Gracijus, lengvas kaip pūkelis. Bum bum, šlept.
Vakar labai norėjau miego, o Styvas bandė deginti kalorijas, todėl teko uždaryti jį į virtuvę.
Snaudžiu. Ir girdžiu - kažkas įšoko per langą. Bet Styvas gi virtuvėj.
Atsikėliau. Svečias pabėgo. Pasižiūrėjau pro langą - Ryžas Tėvas. Liesas. Liūdnų akių. Ne alfa. Toks link zetų.
Išleidau Styvą iš virtuvės - lai saugo langą ir neleidžia svetimų.
Paryčiais prabundu tualeto lankymo tikslais. Einu ta kryptim ir virtuvėj prasideda audra. Tas pats Ryžas blaškosi su trenksmais bandydamas iššokt pro uždarytą langą. Šoka ant spintelių, žamyn, su indais kartu. Atidariau galines duris ir ženklų kalba bandžiau paaiškint, kad čia kelias į laisvę. Styvas tuo tarpu miegojo ant savo vystymo stalo prie lango ir net negirdėjo, kad pro jį praėjo įsibrovėlis. Sargas. Atsibudęs labai nesuprasdamas stebėjo kodėl čia kažkoks katinas griauna virtuvę. Ir viskas. Jokios reakcijos, bandymo apginti namus. Tik urgztelėjo, kai tas prabėgo pro šalį ir nėrė lauk pro duris.
Nuostoliai: sudaužytas dubenėlis, nulaužtas kaktusas - ko man labai gaila, nuplešta užuolaida, išvartytos gėlės, suėstas Styvo maistas ir kažkur jis paženklino virtuvėj, palikdamas savo vyrišką kvapą.
Pasirodo - visą šitą laiką, man miegant, pas mus lankėsi katinai ir ėdė Styvo maistą. O aš galvojau, kad jam naktį prabunda apetitas. Ir Styvas miega ir ką... ir nieko.
Toks tas mano Styvas. Pasimatyme sakau - turiu katiną, mes gyvenam kartu ir tiek. Nes jis toks... jis OK.
OK tas mano Styvas.